Įkalinimo sindromas arba užrakto sindromas yra reta neurologinė liga, kurioje visų kūno raumenys pasireiškia paralyžius, išskyrus raumenis, kurie kontroliuoja akių ar akių judėjimą.
Šioje ligoje pacientas "įstrigo" savo kūne, negali judėti ar bendrauti, bet išlieka sąmoningas, suvokia viską, kas atsitinka aplinkui, ir jo atmintis lieka nepakitusi. Šis sindromas nėra išgydomas, tačiau yra procedūrų, galinčių padėti pagerinti asmens gyvenimo kokybę, pvz., Šalmą, kuris gali nustatyti, ko žmogus reikalingas, kad į jį būtų galima kreiptis.
Kaip sužinoti, ar šis sindromas
Įkalinimo sindromo simptomai gali būti:
- Kūno raumenų paralyžius;
- Nesugebėjimas kalbėti ir kramtyti;
- Stiprios ir ištemptos rankos ir kojos.
Paprastai pacientai gali judėti savo akimis tik aukštyn ir žemyn, nes net ir šoniniai akių judesiai yra pažeisti. Asmuo taip pat jaučia skausmą, bet negali bendrauti, todėl negali judėti, tarsi jis nebūtų skaudus.
Diagnozė nustatoma remiantis pateiktais požymiais ir simptomais ir gali būti patvirtinta egzaminais, pvz., MRT arba KT.
Kas sukelia šį sindromą
Įkalinimo sindromo priežastys gali būti trauminės smegenų sužalojimai po insulto, vaistų šalutinio poveikio, amiotrofinės šoninės sklerozės, galvos traumos, meningito, smegenų kraujavimo ar snakebite. Šiuo sindromu informacija, kurią smegenys nusiunčia į kūną, nėra visiškai užfiksuoti raumenų skaidulų, todėl organizmas neatsako į smegenų siunčiamus užsakymus.
Kaip gydymas atliekamas?
Įkalinimo sindromo gydymas negydo ligos, bet padeda tobulinti asmens gyvenimo kokybę. Šiandien, norint palengvinti bendravimą, naudojamos technologijos, kurios gali būti išverstos per signalus, tokius kaip mirksėjimas, kurį asmuo mąsto žodžiais, leidžiantis kitam asmeniui suprasti. Kita galimybė yra naudoti tam tikrą dangtelį su elektrodais ant galvos, kuris supranta tai, ką žmogus galvoja, kad jį būtų galima stebėti.
Taip pat gali būti naudojamas nedidelis prietaisas, turintis prie odos pritvirtintus elektrodus, kurie gali sumažinti raumenų susitraukimą, kad sumažintų jo standumą, tačiau žmogus vargu ar sugeba atsigauti, o didžioji dalis miršta pirmaisiais metais po ligos atsiradimo . Dažniausias mirties priežastis yra dėl kvėpavimo takų sekretų kaupimosi, kuris natūraliai atsitinka, kai žmogus nekelia.
Taigi, norint pagerinti gyvenimo kokybę ir išvengti šios sekrecijos kaupimosi, nurodoma, kad asmuo ne mažiau kaip 2 kartus per dieną atlieka fizioterapiją ir kvėpavimo terapiją. Deguonies kaukė gali būti naudojama kvėpavimui palengvinti, o šėrimas turi būti atliekamas kateteriu, o šlapimas ir išmatos turi būti vartojami su vystyklais.
Priežiūra turi būti tokia pati, kaip ir nesąmoningo nėrimo asmeniui, ir jei šeima nesuteikia tokios priežiūros, asmuo gali mirti dėl infekcijų ar išsiskiriančių plaučių kaupimosi, kuris gali sukelti pneumoniją.